Be pavadinimo
tie žmonės, kurie savanaudiškai, savo pastangomis išeina, palikdami ryškiausius, širdyje įstrigusius, pėdsakus, kurių net ilgiausi gyvenimo metai nebe sugeba išnaikinti. jie išeina neatsigręždami ir net nemodami ranka, išeina taip išdidžiai, lyg norėdami, kad iš paskutinių jų žingsnių norėtųsi mokytis taip vaikščioti visi milijonai.
šie artistai mus palieka taip klasiškai iškėlę galvas, neišsiduodant, kad batai slepia kruvinus padus, jie išeina taip pavyzdingai, kad tik iš už vos pasiektų užkulisių girdėtųsi triukšmingos ovacijos. ir iš tiesų, aplodismentų nestinga, bent jau nestigo iki tol, kol rankos tapo užimtos ašarų ir drėgnų rankovių gręžimo.
tokie žmonės lieka didžiausios gyvenimo mįslės, kurios ties viena gyvenimo sekunde, beriant juodžemį ant ąžuolinio karsto dangčio, tampa nebe įmenamos ir visiems laikams amžinos. ir liūdniausia, jog tuomet lieka skaudėti ne vieną ir ne du mėnesius, kaip galvota, dėl netekties, kuri buvo pasirašyta savanorišku parašu, - lieka skaudėti visą gyvenimą. ir skauda ligi dabar, kai visa tai glaisto jau ilgų dviejų metų laikotarpis. aš pasiilgau, tikiu, jog pasiilgome visi.
bet kartais laikas, deja, negydo, jis tik padeda priprasti prie jausmo, kurį paprastai vadiname skausmu. ir mes priprantame, nes rinktis neturime iš ko.
bet tiesa viena, tokie žmonės yra patys įdomiausi, jie mums pateikia išspręsti dešimtis kryžiažodžių, užduoda šimtus klausimų ir vėliau prisižada patikrinsią, kaip į juos atsakėme, kuomet jų širdyse jau nebeplaks nei laikas, nei kraujas, nei pulsas. ir visada sau sakiau, kad tokie žmonės didžiausi savanaudžiai pasaulyje, nes pateikdami užduotis pastarieji žino, jog spręsim jas amžinai, nepamiršdami ieškoti atsakymų į klausimus pas tuos, kurie jau, deja, nebekalba.
ak, tie teatro artistai, nejučiomis tapdami savo gyvenimo aktoriais.
ir tokiais momentais, kaip šis, aš nežinau, ar man labiau pikta, kad žmonės taip lengvai pasiduoda ir išeina, ar skaudu, kad aš vis dar nemoku su tuo susitaikyti.
bet šis klausimas, tikriausiai, vienas iš to daugelio užduotų, kuris liks per amžius besiilsintis ramybėje, kaip ir visi tie savanaudžiai po savęs palikę tik tylą, skausmą ir plakančias širdis mylėti juos amžinai.
ir mes mylime. ir mylėsime. amžinai.
